Pareigūno didžiausia aistra - nardymas

Data

2018 02 01

Įvertinimas
3
Maldyvai 125.jpg

Valdymo organizavimo skyriaus vedėjo Sigito Sirvydo mylimiausias hobis – nardymas. Su spalvų, gyvybės bei paslapčių kupinu povandeniniu pasauliu pareigūnas sieja savo atostogas bei laisvalaikį. Domėdamiesi pareigūno mylima veikla, jį pakalbinome ir uždavėme keletą klausimų.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote užsiiminėti nardymu?

„Maždaug prieš dešimt metų Egipte, Raudonojoje jūroje, teko išbandyti pažintinį nardymą. Tai įprasta pramoga Egipto kurortuose. Pažintinis nėrimas pasižymi tuo, kad nereikia turėti naro sertifikato ir mokėti valdyti nardymo įrangos. Viskas, ką reikia daryti - atsipalaiduoti ir grožėtis žuvytėmis, nes kitais dalykais, už rankos vedžiodamas palei rifą, pasirūpina instruktorius. Nuo pat vaikystės mėgau vandenį ir jame gerai jaučiausi, tačiau Raudonojoje jūroje apkarstytas nežinoma įranga ir tempiamas už rankos jaučiau tik nerimą ir diskomfortą. Šis nerimas dėl informacijos trūkumo apie nardymo įrangą bei saugos taisykles man nepatiko, todėl pradėjau lankyti nardymo kursus ir pildyti žinių bagažą.“

Ar pirmuosius kartus nebijojote, kad panirus gali baigtis oras?

„Tai turbūt pirma ir pagrindinė pradedančių narų baimė, kuri greit dingsta. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai bene mažiausiai tikėtina problema, kuri gali atsitikti po vandeniu. Nardymo saugumas pagrįstas partnerystės sistema. Šalia turi būti nardymo partneris, kuris esant reikalui duoda savo atsarginį kvėpuoklį. Tokios situacijos yra meistriškai „atidirbinėjamos“ mokymų metu.“

Kuo nardymas Jus patraukė?

„Vaikystėje daug laiko praleidau maudydamasis upelyje „Ančia“. Nors upelis buvo negilus ir tik keliose vietose viršijo mano ūgį, man patikdavo nardyti. Taip pat didelę įtaką padarė vaikystėje žiūrėtas dokumentinis ciklas „Žako Kusto povandeninė odisėja“. Visada svajojau panardyti tropinėje jūroje ir skaidriame vandenyje pajausti skrydžio iliuziją. Tuo metu maniau, kad šiai svajonei nelemta išsipildyti, tačiau dabar realybė yra kitokia. Aš netgi pabuvojau Sudane, Raudonojoje jūroje, kur mano vaikystės herojus Žakas Kusto įkūrė povandeninę laboratoriją ir kurioje gana ilgą laiką gyveno mokslininkai. Šiuo metu po vandeniu likę griuvėsiai bei gana gerai išsilaikęs namelis, kurio užtvindytas ertmes mėgsta aplankyti narai. Taigi, kaip sakoma – svajokite atsargiai, nes svajonės gali išsipildyti.“

Kokį didžiausią gylį esate pasiekęs?

„Kadangi aš užsiimu rekreaciniu, o ne techniniu nardymu, kurio vienas iš tikslų yra kuo giliau panerti, mano nardymo gylį sąlygoja objektas, kurį noriu pamatyti. Savo rekordu nesididžiuoju, nes jis buvo ne iš malonumo, o iš reikalo. Pats buvau 50 metrų gylyje, kai tuo tarpu rekreaciniai nėrimai dažniausiai planuojami iki 30-40 metrų. Faktiškai, tai galutinė saugi riba narui, nardančiam su oru. Giliau gresia problema, turinti egzotišką pavadinimą – azotinė narkozė. Įkvėptame ore esantis azotas taip paveikia smegenis, kad žmogus gali pajusti narkotinį poveikį. Pats poveikis neprognozuojamas, nes gali pajausti ir euforiją, pasijusti žuvimi ar pamatyti undinę, tačiau gali patirti ir mirtiną paniką.“

Kokiose įdomiausiose vietose teko nardyti?

„Kiekviena nardymo vieta savaip įdomi. Lietuvoje taip pat yra įdomių vietų, pavyzdžiui viduramžių tilto liekanos Plateliuose, Baltijos jūroje paskendę laivai, kurių yra išties nemažai. Dauguma paskendusių laivų nutolę 15 - 30 km nuo kranto, apie 30 m gylyje. Labai įdomu nardyti Lenkijoje, Hanza ežere (lietuviškai Ančia, kaip ir mano vaikystės upė), Sudane, prie minėto Žako Kusto namelio. Šalia jo galima sutikti būrius kūjagalvių ryklių. Visai neseniai grįžau iš įspūdingų nardymų Maldyvuose. Čia teko stebėti daug mantų, ryklių, rajų. Įspūdingas ir šiurpus paskendęs didelis keltas „Salem Ekspress“ Egipte, kuris 1991 metais nusinešė beveik tūkstantį gyvybių. Kraupu, bet tuo pačiu ir smalsu žiūrėti į likusius vaikų vežimėlius bei kitus daiktus, tokius kaip lagaminai su užrašu „happy journey“ (laimingos kelionės).“

Ar yra pasitaikę nesėkmių nardant?

„Nardymą laikau gana saugiu užsiėmimu, žinoma, laikantis visų taisyklių ir naudojant patikimą įrangą. Aš pats esu patyręs nemalonių įvykių. Paskutinis įvyko Maldyvuose, kuomet naktiniame nėrime su grupe patekome į srovę. Staiga pajutau, kad krenta vienas plaukmuo. Apsičiupinėjęs supratau, kad trūko dirželis. Problema ta, kad vienu plaukmenimi prieš tokią srovę nepaplauksi, tuo labiau, kad rankose fotoaparatas. Kol krapščiausi, srovė mane kažkur nunešė nuo grupės. Galiausiai užčiuopiau dirželį, kuris, kaip paaiškėjo, tik nusmuko, o kiek vėliau grupė mane susirado ir neramumai baigėsi. Nors tai ir nebuvo kritinis atvejis, tačiau jausmas, kai naktį srovė tave neša nežinia kur, o tu nieko negali padaryti, nebuvo malonus. Kita pažintis su Maldyvų srovėmis įvyko dieną. Tai buvo gana ekstremalu, bet tuo pat metu ir įdomu. Patekome į srovę, o arčiau rifo ji susiformavo į vadinamą „skalbimo mašiną“, kurios viduje jautiesi esąs. Viskas baigėsi sėkmingai, tačiau teko graibytis rankomis į rifus. Beje, tą kartą sužinojau tokį įdomų faktą, kad kraujas gylyje yra sodrios žalios spalvos, mat vandens plotmėje, priklausomai nuo gylio, išnyksta spalvos, o raudona - pirmiausiai.“

Kokį tikslą, susijusį su nardymu, esate sau užsibrėžęs?

„Yra keletas vietų, kuriose svajoju panardyti. Tai unikalios salos Ramiajame vandenyne – Galapagų salos, Kokosų sala. Problema, kad šios kelionės yra labai brangios. Nors, kaip minėjau, esu išmokęs gyvenimo pamoką, kad svajonių atsisakyti nereikia, nes uoliai siekiant, jos gali išsipildyti.“

Dėkojame kolegai už pokalbį ir linkime užsibrėžtų tikslų bei svajonių išsipildymo.